KAI JUDĖJIMAS TAMPA GYVENIMO BŪDU
Kelios mintys po kelionės Omane.
VivaGym trenerė
Birutė Valatkienė
Nors kelionė į Omano Sultonatą įvyko 2017 m. kovo mėnesį, tačiau kai kurie įspūdžiai ir mintys tokie gyvi iki šiol — ir ypač VivaGym vyr. trenerio Valerijaus, kuriam tokia kelionė buvo pirma — kad galų gale nusprendėme tuo pasidalinti… Galima pajuokauti, kad kiekvieno mūsų gyvenimo būdą didele dalimi atspindi atostogos, tačiau šiame juoke yra ir didelė dalis tiesos. Juk kas yra atostogos? Tai mūsų svajonių pildymo metas (kurias pildome mes patys…), siekimas tą nedidelį laiko tarpelį, kurio galime nebeskirti įprastiems įsipareigojimams, skirti kažkam kitkam… Kažkam, kas mums suteiktų galimybę maksimaliai pabūti savimi, užsiimti mylimais dalykais ir skirti laiko svarbiems tikslams — kuriems vis neturim laiko… Argi atostogos nėra pernelyg brangus ir brangiai užtarnautas laikas, kad švaistyti jį tuščiai? Prisiekę keliautojai gali išdėstyti visą filosofiją, kodėl kelionių formatas yra vienas beveik universalių įrankių savęs ir pasaulio pažinimui… Tačiau šįkart labiau norėtume pasidalinti dar ir kitomis mintimis, kurių gyvas pavyzdys ir buvo ši kelionė į Omaną.
Kodėl Omano Sultonatas?
— nes ten dar nebuvom:)
— daliai bendražygių labai norėjosi grįžti vėl kur nors į Arabijos pusiasalį, kuriame šalys turi neabejotiną „kitokio pasaulio“ mistišką žavesį, dalis jų yra visai ar beveik saugios, pasižymi išskirtiniu kultūriniu identitetu ir gamta. O Omanas be to yra vienas gražių stabilios, į savo žmonių gerbūvį investuojančios, ir tuo pačiu tradicijas labai saugančios valstybės pavyzdys.
— ten galima laipioti uolomis…!
— klimato sąlygos leidžia gyventi ir nakvoti tiesiog po atviru dangumi (t.y. tiesiog pasitiesi kilimėlį, atsiguli ir…miegi (arba svajoji, prabudęs ir žiūrėdamas į beribius žvaigždynus virš galvos)).
— ši šalis – ideali, norint pasidžiaugti laisvo (šiek tiek „laukinio“…) ir nuo įprastinės civilizacijos atsieto gyvenimo galimybėmis, pajusti krašto, kuriame esi, gamtą, skonį, atmosferą (ir dulkes..:). Prisiminti, kas tai yra erdvė, tyla, jokių šviesų netrikdomas žvaigždėtas dangus bei jausmas, jog visas laikas – tavo.
Pagrindinis kelionės tikslas – laipiojimas uolomis ir gyvenimas gamtoje, aplankant kelis skirtingus regionus, o taip pat dykumą, kalnus, kanjonus bei Arabijos jūros pakrantę. Šešiese dviem savaitėms susikraustom į vieną džipą, kurio dėka pervažiuojam iš vienos vietos į kitą, gabenamės visą reikalingą laipiojimo įrangą, maistą bei vandenį, ir gyvenam kaip Dievas duoda:)
Prie kompanijos prisijungus Valerijui, sportinis — gamtinis „kokteilis“ buvo išskirtinai turtingas: rytas pradedamas joga (mano indėlis), dieną – uolų laipiojimas ir/ar pervažiavimas į kitą vietą, vakare, ačiū Valerijaus entuziazmui – metas kovos menams. Treniruotė dykumoje sutemus ir šviečiant mėnesienai buvo išties nepamirštama (Valerijus neleis sumeluoti..)..! Stebėtina, kaip vien dėl pačios aplinkos — dykuma, kalnai ar jūros pakrantė — skyrėsi, koks tai buvo laipiojimas, joga, ar bokso treniruotė…
Ko dar buvo? Daug akimirkų, kurias kiekvienas galėjo skirti sau, kas mūsų skubančiame pasaulyje tampa visiška prabanga. Bendras maisto ruošimas su neskubiais pašnekesiais, minimalus higienos lygis ir labai daug juoko. Prabudimas kartu su aušra…. Kiekvieną vakarą – lengvas “lūžimo” jausmas po dienos sportų ir dėl to, kad visa laiką leidi grynam ore, su kiekviena diena – vis lengvėjanti nuo įprasto kasdienio nerimo ir nuovargio galva, ir psichikos “gyjimo” jausmas. Visokie netikėtumai ir improvizacijos juos sprendžiant bei dėkingumas vietiniams žmonėms, pasitikėjimas bendražygiais ir mėgavimasis jų draugija.
Po tiek laiko, kai įspūdžiai tikrai apgalvoti ir susigulėję, klausiu Valerijaus, kas jam pirmiausia “šauna į galvą”, pagalvojus apie šios kelionės patirtį. Valerijus viską bando suformuluoti trumpai ir vyriškai, tačiau žinau kiek daug slypi už šių eilučių:
— pats kelionės jausmas;
— nuotykio išgyvenimas;
— laisvės, švaros ir natūralumo jausmas kalnuose;
— supratimas apie paprastų dalykų svarbą ir vertę, o taip pat — paprastume esančio grožio bei laisvės įvertinimas;
Apie laipiojimą uolomis:
-kaip svarbu ne adrenalinas, o būtent ramybė ir baimės bei emocijų kontrolė. Nors, aišku, natūralų judėjimo grožį ir estetiką tikrai ne iškart suvoki, ypač kol tik šiaip ne taip ropštiesi į viršų:) Ir nors iš pradžių atsakymo, kam tau to išvis reikia, nėra, tačiau patiri tiesiog didžiulį malonumą nuo to, ką darai ir nuo tam tikros meditacinės būsenos.
— pirmas kartas su apatine sauga..! (šio straipsnelio kontekste nesiplėsim į technines detales, bet Valerijus buvo šaunuolis;)
— kokia svarbi emocijų kontrolė, o priėmus sprendimą — pašalinių minčių ir abejonių nebuvimas, taip pat supratimas, kad sprendimus reikia priimti labai atsakingai ir labai greitai;
— laipiojime, kaip niekur kitur, reikalinga kūno, proto ir dvasios pusiausvyra;
— atsakomybė už tuos, kuriuos lipančius saugai, ir pasitikėjimas tais, kurie saugo tave, juk iš esmės žmonės vieni kitiems į rankas įduoda savo gyvenimus….
— suvokimas, kad klaidų daryti negalima.
Iš viso šito atsiranda absoliučios disciplinos poreikis ir jos siekimas… O toliau — noras tai „pernešti“ ir į savo kasdieninį gyvenimą, visada išlaikyti tiek fizinę, tiek psichinę formą, ir neprarasti jų pusiausvyros.
Negaliu nepasakyti ir nuo saves bent kelių žodžių apie laipiojimą uolomis, kuris man yra labai užburiantis ir įtraukiantis užsiėmimas… Jei nekalbėti apie laipiojimo rūšis ir su tuo susijusių technikų išmanymą, laipiojimas reikalauja geros fizinės formos ir nuolatinio jos palaikymo, tačiau ne mažiau reikalauja ir mentalinio pasirengimo… Ir tai — bene labiausiai užkabinanti dalis. Tomis minutėmis vertikaliame pasaulyje lieki vienas — su savo realiu pasirengimu, ambicijom ir jų pervertinimu, baimėm, ego ir psichikos žaidimais, sulėtėjusiu laiku, tylia kova už kiekvieną metrą ir suvokimu, kad tik tu pats atsakai už savo priimtus sprendimus. Kartais kopi išsunkiančiam vidiniam mūšyje su baimėm, sumaištyje ar tiesiog pervargęs, kartais — pilnas įkvėpimo ir beveik medidatyvinėj būsenoj. Kiekvienas laipiotojas žino tą auksinį koncentracijos momentą, kai prilieti uolą, užuodį jos kvapą, akimis susitinki su jos keliu į viršų, kurį dar tik spręsi lyg galvosūkį, ir staiga laikas pradeda eiti kitaip…Padarai pirmą judesį į viršų… Atsiduri kitame pasaulyje. Ir visada be išimčių kažką atrandi… Dėl šių auksinių momentų skrendam ir važiuojam, imam nemokamas atostogas kai mokamų nebelieka, gyvename įvairiausio komforto ir ne komforto sąlygomis, nudegam ir sušąlam, po darbų skubam į įgrisusią laipiojimo salę, tyliai laukiam kol praeis patempimai ir sumušimai… Ir pasižadam sekančiam kartui pasirengti rimčiau 🙂
Tai ką gali mums suteikti įvairių aktyvių užsiėmimų, gamtos, pertraukos nuo civilizacijos ir išėjimo iš įprastos komforto zonos mišinys, yra tiesiog nuostabu. Ypač kai žinai savo tikslus. Tačiau reikia ir tam tikro nuolatinio gyvenimo būdo, atrasti prasmę judėjime, disciplinoje, nebijoti ieškoti naujų būdų, nebijoti mokintis, analizuoti ir … netgi keisti tikslus. Galų gale nepamiršti kiekviename mūsų gyvenančio vaiko, kuris niekad nenustos norėti nuotykių… Klausiu Valerijaus, ar dar nori į tokią, ar panašią kelionę? O jis klausia – KADA?:)
