Iš VivaGym sporto salės – į Kaukazo kalnus

Trumpa istorija, kuria nori pasidalinti VivaGym trenerė Birutė, yra daugiau apie tai, kaip verta nenuleisti rankų, nei pasigyrimas dar vienu įkoptu kalnu.

„Po žiemą patirtos kojos traumos sekė ne vienas sunkus mėnuo, beveik negalint užsiimti mėgstamom sportinėm veikloms, laviruojant tarp bandymų bent minimaliai palaikyti fizinę formą ir tuo pačiu leisti vykti gijimo procesams. Teko susitaikyti su kasdieniu skausmo fonu (visi patyrę traumas su ilgalaikėms pasekmėm, tai supras..) ir pasinaudoti visais įmanomais medicininės pagalbos būdais. Rugpjūtis ir ilgai planuoti bei laukti Kaukazo kalnai artėjo, tačiau galimybės užsiimti juose tuo, kas planuota — beveik ne. Teko rizikuoti. Ir, kaip jau buvo ne kartą, kalnų stebuklas ir vėl įvyko… Nenormuojamas fizinis krūvis ir jokių „saugių amplitudžių“ — priešingai nei gautos medikų rekomendacijos, suvokimas, kad galimybės atsitraukti iš maršruto – labai teorinės, pagaliau prasidėjęs išsilaisvinimas nuo baimių dėl traumos, kurios gyveno galvoje tiek mėnesių, daug juoko su gera kompanija, ir viskas buvo ne tik su malonumu praeita, bet ir užkopta į vieną aukščiausių Gruzijos (dabar jau reikėtų sakyti – Sakartvelo) kalną Tetnuldi (4858 m.), kuris yra šiek tiek aukštesnis netgi už garsųjį Monblaną.

Tai tikrai prieštarauja dabar paprastai medicinoje taikomiems principams… Tačiau tai suveikė jau ne pirmą kartą – būtent drastiškas išėjimas iš komforto zonos ir maksimalus fizinis krūvis. Galbūt tai sudaro sąlygas organizmui pilnai mobilizuotis ir paleisti visus įmanomus „gijimo mechanizmas“, gal labai daug reiškia ir mentalinis nusiteikimas bei aplinka (mano atveju — troškimas būti kalnuose ir judėti juose laisvai), baimių dėl traumos pasikartojimo nusimetimas ir grįžęs pasitikėjimas savo jėgom… Galbūt tai gali suveikti tik tada, kai trauma nėra visai „šviežia“, bet jau „apgijus“… Sunku pasakyti. Tačiau ir vėl pasikartojusi asmeninė patirtis, kad būtent toks metodas padeda išlipti iš „trauminės duobės“, verčia labai apie daug ką susimąstyti…

O visos pastangos sporto salėje atsipirko su kaupu. Jos neleido prarasti ištvermės ir pasitikėjimo, padėjo sveikti (dabar tai jau galiu įvertinti) ir patirti bent kiek judėjimo džiaugsmo. Visada verta stengtis. Net jei kartais atrodo beviltiška. Visi abejonių ir skausmo mėnesiai išnyko lyg dūmas, išvydus blykštančias žvaigždes ir aušrą virš didingų snieguotų viršūnių… “